Tarkime noriu pažiūrėti filmą, bet neturiu tam pinigų.
Sprendimo variantai:
1) Apiplėšiu parduotuvę. Pagrobiu DVD su filmu.
2) Pavogiu iš parduotuvės DVD su filmu.
3) Parsisiunčiu iš Linkomanija.net filmo DVD ripą.
4) Neperku filmo ir jo nepažiūriu.
- Mano logika: filmo vistiek nepirkčiau, tad trečias variantas analogiškas ketvirtam, tik ketvirtuoju atveju aš lieku nepažiūrėjęs filmo. Juk pajamų nei kūrėjas nei platintojas negavo, bet aš nieko iš nieko ir neatėmiau.
- Antipiratinės organizacijos, kurios gina korporacijų interesus, vadovaujasi korporacine logika: Neparduotas DVD yra nuostolis. Tai išplaukia iš to, kaip jie skaičiuoja patiriamus dėl ‘piratavimo’ nuostolius. Besinaudojantys p2p tinklais nuolat vadinami piratais (pasižiūrėkite šio žodžio reikšmę. piratas iš esmės yra jūrų plėšikas). Iš to galime spręsti, kad jie sulygina trečią variantą su pirmu, kuris iš esmės yra blogesnis nei antrasis. Juk vadina plėšikais. Korporacijos, darydamos spaudimą, prastumia įstatymus, kurie įgalina bausti už siuntimąsi daug labiau nei antruoju atveju. Turbūt mielai įteisintų, jei tik pavyktų, ir produkto nepirkimą kaip nusikaltimą. Gerai bent jau tai, kad to padaryti neįmanoma. Ar įmanoma?
Žymos: korporacijos, lanva, linkomanija, piratai
2009-12-12 16:11 |
man patinka sita logika, nors ji ir nepilna. (juk yra realus skaicius zmoniu, kurie butu pirke filma ar bilieta i ji, o dabar tiesiog parsisiuncia. realus kiekiai tokiu zmoniu, vadinasi “nuostoliu”). bet siaip reikia daugiau ribojimu intelektinei “nuosavybei”, daugiau creative commons remimu, maziau “piratu” sodinimu ir ribojimu. ir vis delto piratu partija siulau igyvendint Green Party remuose ;)