Žmogui, manau, būtų pravartu permąstyti gyvenime jo naudojamas sąvokas. Ne tam, kad galėtum aiškiai pasakyti, kas yra, pavyzdžiui, laisvė, bet tam, kad galėtum pasakyti, kas tai nėra. Gali ateiti netikėtų minčių. Suvokimas, kodėl ir ką darai, kodėl ir ką daro kiti. Ne absoliutus, bet ne tai svarbu. Svarbiausia sau iškelti gerus klausimus. Kodėl autobuso vairuotojas vairuoja autobusą, o ne sustoja, išlipa ir eina į parkelį pavaikštinėt? Negali atsakyti, kad, na štai jis autobuso vairuotojas, todėl mat ir vairuoja, o ne išsidirbinėja. Nes vairuotojas ne robotas. Žmogus gi. Pasirenka kaip elgtis pats. Štai imtų ir pasielgtų šitaip, oi kiek nuostabos būtų aplinkiniams. Paskui pykčio. Esame įpratę, kad dauguma dažniausiai labai tvarkingai paklūsta sukurtai ar susikurtai sistemai, veikia pagal jos dėsnius ir ją palaiko. Nesakau, kad sistema yra kažkoks monstras. Yra gerų sistemų. Blogai yra nuovokos praradimas, kai nebesupranti savo dalyvavimo sistemoje, nesupranti to prasmės ir savo pasirinkimo galimybės. Žinoma, gerai yra protingai pasverti, kas labiau apsimoka – būti kažkokios konkrečios sistemos dalimi ar nebūti, paklusti ar nepaklusti, palaikyti ar griauti. Tik visada reikia suvokti aplinką, mokėti ją įvertinti, mokėti pasirinkti. Kad paskui nereiktų likus anapus tvoros širsti, kad visą gyvenimą buvai aklas ir kurčias, kad nematei, ką darai su gyvenimu. Savo. Kitų.